Kelionė kemperiu į Iraką
Karolina ir Nerijus Briedžiai, kartu vystantys kemperių nuomos ir pardavimo verslą, patys mėgsta pakeliauti po pasaulį šia transporto priemone. Naujausia jų kelionė išties įspūdinga – pora iš Lietuvos leidosi į mažai turistų pažintą Iraką. „Mus daug kas atkalbinėjo, sakė, kad nevažiuotume, nes pražūsime, paims įkaitais“, – sako Karolina.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/keliones/platus-pasaulis/lietuviu-pora-kemperiu-nuvyko-i-iraka-mus-visi-atkalbinejo-atvaziavus-lauke-kulturinis-sokas-120077825
Kaip pasakoja Nerijus, viskas prasidėjo nuo paties pirmo kemperio, kai jis, dar dirbdamas konsultantu, pasijautė itin pavargęs, todėl nusipirko šią transporto priemonę ir iškeliavo pusmečiui. „Man labai patiko. Grįžau, neturėjau ką veikti, sumaniau įkurti kemperių kompaniją. Ėmiau dar daugiau keliauti kemperiu, taip susipažinau su Karolina, – prisimena jis. – Esame jau tyrinėję Ameriką, Ispaniją.“
Interviu „Delfi“ Karolina ir Nerijus papasakojo apie savo naujausią kelionę į Iraką – kokį įspūdį jiems paliko, kas labiausiai nustebino bei kiek toks nuotykis kainuoja.
– Kaip sugalvojote keliauti į Iraką? Tai buvo sena jūsų svajonė ar idėja gimė netikėtai?
Каролина: Aš seniai svajojau nuvykti į Iraką, man atrodo įdomi šalis, norėjau pamatyti, kaip atrodo po karo. Traukia islamo kultūra, arabiški kraštai. Tokia nepažinta, neturistinė vieta. Troškome, kad būtų kitaip.
Galbūt prisidėjo ir tai, jog mus daug kas atkalbinėjo, sakė, kad nevažiuotume, nes pražūsime, paims įkaitais. Iš tiesų, kas labiausiai visus gąsdina, tai žiniasklaida, o informacija nėra visiška teisybė – ten tikrai saugu. Kemperiais pavojingiau keliauti Europoje, nes apiplėšia, o čia viskas gerai.
Nerijus: O man tai yra šalis, kuri jaudina. Kur bėga šiurpuliukai pagalvojus, kad reikės ten keliauti. Laukėme daug įdomių įspūdžių.
– Irakas yra tolima kryptis, dar neištyrinėta turistų. Koks buvo pasiruošimas tokiai kelionei?
Nerijus: Buvo daugiau baimės ir pasiruošimo nei reikėjo. Važiuojame su paprastu kemperiu dviem varomais ratais. Pasiėmėme dujų, nors jų čia ant kiekvieno kampo. Каролина: Nereikėjo skiepų, nesidarėme specialių dokumentų. Vizas susitvarkome pasienyje. Pavyzdžiui, Irako viza vienam žmogui kainuoja 75 eurus, Kuveito – apie 10 eurų.
Nerijus: Važiuojant pro pasienį būna labai įdomu. Irakiečiai iš veido atrodo tikrai rūstūs, bet iš tiesų jie itin paslaugūs, ten nėra jokios korupcijos. Įsivaizduokite, kai buvome Kuveito pasienyje, mus muitininkai pakvietė vakarienės. Kiekvienoje muitinėje mums atneša kavos, arbatos, pakalbina.
Каролина: Kad patektum į Kuveitą, automobilis turi būti patikrintas rentgenu. Buvo galima atsiskaityti tik vietine valiuta, o mes neturėjome, tad muitininkas sumokėjo už mus. Tai yra neįtikėtini dalykai.
– Kaip atrodė jūsų kelionė, kol pasiekėte pagrindinį tašką? Pro kokias šalis važiavote?
Каролина: Pro Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Serbiją, Bulgariją, Turkiją. Po Irako buvo Kuveitas, Saudo Arabija, o dabar esame Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jau nuvažiavome daugiau nei 7 tūkst. km. Tiek apkeliavome per dvi savaites.
Europos šalys mums dabar buvo nelabai įdomios, todėl jas tiesiog pravažiavome. O Iraku pasimėgavome apie savaitę.
– Kokį įspūdį jums paliko Irakas?
Nerijus: Jie tokie svetingi… Vieną vakarą važiavome, sustojome privačių namų kvartale, galvojame, čia nakvosime. Kiek vėliau išgirdome beldimą, atidarome duris, o ten – namų savininkai. Jie nesuprato, kas tai per daiktas, nes pirmą kartą matė kemperį. Pasirūpino mūsų saugumu – iškvietė policiją, atvažiavo trys ekipažai, vienas jų pasiliko mūsų saugoti visą naktį.
Каролина: Kad ir su kuo susitikome, visi priėmė svetingai. Jie nematę turistų, todėl saugojo mus, pasidarė su mumis šimtus nuotraukų. Pavyzdžiui, susistabdė gatvėje vienas irakietis, gerai šnekantis angliškai, nors šiaip daugelio anglų kalba ten labai prasta. Jis pasikvietė mus į svečius, pridavė vaisių, sakė, jog, jei ko reikėtų, skambintume. Ir aš suprantu, kad jie nejuokauja.
– Ar tas svetingumas nustebino, ar kažko panašaus ir tikėjotės, žinojote, kad taip bus?
Каролина: Aš nesitikėjau, man buvo kultūrinis šokas. Negalvojau, kad mus visur vedžios, už mus mokės. Pavyzdžiui, lankėmės Mosule, kuris labai sugriautas, nukentėjęs nuo ISIS. Buvome su vietiniais, vienas jų dėl mūsų atidarė bažnyčią, jog parodytų, kaip ją per porą metų atstatė.
Nerijus: Viename mieste susipažinome su vietiniais, nuėjome į restoraną pavakarieniauti. Jie užsakė maisto, bet neleido mums už jį sumokėti, nors patys nieko nevalgė. Apskritai, gaudavome labai daug dovanų. Duodavo vaisių nemokamai ir kategoriškai atsisakydavo paimti pinigus.
– Kaip manote, jie iš širdies, natūraliai tokie svetingi? O gal taip nori parodyti, kad pas juos viskas gerai, saugu, yra pasiruošę priimti turistus?
Nerijus: Jie iš širdies tokie yra – toks atvejis buvo ne vienas. Žmonės nuolatos mumis domėjosi, klausė, ar nereikia maisto, kitos pagalbos. Jų kultūroje taip yra. Karolina: Aš vėliau skaičiau, kad taip yra dėl religijos – jeigu ateina svečias į namus, islamas sako, jog jis yra Dievo dovana, todėl reikia priimti.
– O kas sužavėjo iš aplankytų vietų?
Каролина: Man didžiausią įspūdį paliko Bagdadas – didelis miestas su išprotėjusiu eismu. Jie važiuoja vienas per kitą, bet nematėme nė vienos avarijos. Neigiama pusė – po karo čia yra likusių daug patikros punktų, kuriuose policija tikrina žmones. Kartais per dieną ir 10 kartų žiūrėdavo pasus, vizą, užduodavo tuos pačius klausimus. Vėliau tai jau ėmė kiek varginti, atimdavo daug laiko.
Nerijus: Jie ne visi moka skaityti. Iš pradžių jiems sakydavome, kad esame iš Lietuvos, o paskui tiesiog ėmėme sutikti su tuo, ką jie pasako. Esate iš Vokietijos? Taip, iš Vokietijos. Esate iš Ispanijos? Taip, iš Ispanijos.
– Karolina, jūs socialiniuose tinkluose rašėte, kad Irakas yra beprotiška šalis, kartais vedanti iš proto. Kuo tai pasireiškė?
Каролина: Man tas jų eismas… Ten nėra juostų. Nerijus: Kiek jie yra draugiški prie stalo ar susitikus, tiek jie nedraugiški kelyje.
Каролина: Man, kaip moteriai, dar buvo sunkiau, jei eidavau viena. Vietiniai atsidarydavo langus, šūkaudavo iš automobilių. Tas dėmesys truputį vargino. Bet nebuvo tiek, kad jausčiausi nesaugiai, – jie tiesiog sveikindavosi, norėdavo nusifotografuoti. Viskas draugiškai.
– Dabar, kai kalbamės, jūs jau esate išvykę iš Irako ir atsidūrėte Dubajuje. Koks yra jūsų kelionės pagrindinis tikslas – kaip suprantu, ne tik Irakas, norisi pamatyti ir aplinkines vietoves?
Каролина: Irakas buvo svarbiausia vieta. Vėliau sprendėme, ar dar važiuojame toliau, ar ne. Aš labai norėjau pamatyti Saudo Arabiją, tad truputį pravažiavome. Man atrodo, ten irgi mažėja konservatyvumas – vaikščiojau atvirai, neprisidengusi plaukų, bet niekas manęs nebadė pirštais. Sustojome miegoti paplūdimyje, o šalia stovyklavo kiti žmonės. Jie mus pasveikino su kava, smilkalais, padovanojo datulių dėžę.
Nerijus: Ten kokie 7–8 kg datulių (juokiasi).
Каролина: Tai man yra pamoka ateičiai – kai kitą kartą važiuosime į šiuos kraštus, pasiimsime dovanų jiems iš Lietuvos. Norisi atsakyti tuo pačiu.
Atrodo, visi tame krašte svetingi, bet, pavyzdžiui, kalbėdami tarpusavyje lyginome su Egiptu, kuris irgi turėtų būti panašus, o ten vietiniai, vos pamatę turistus, iš karto pakelia kainas trigubai. Čia viskas priešingai.
Nerijus: Aš patyriau įdomų pokytį savyje. Pasąmonėje visada baiminausi vietinių moterų, kurios vaikšto prisidengusios veidus – matosi tik akys. Visgi pasikalbėjau su viena, su kita – visos tokios malonios. Supratau, kiek daug įsitikinimų praradau per šią kelionę.
Каролина: Ši kelionė yra tokia įsitikinimų griovimo kelionė. Tos moterys tikrai labai draugiškos, kalba angliškai. Visiškai sugriovė tai, ką esame išmokę mokykloje, iš žiniasklaidos.
Nerijus: Man labiausiai įstrigo nuoširdus žmonių svetingumas.
Каролина: O man, kalbant apie vaizdus, tai diena, kai Saudo Arabijoje važiavome per dykumą, kopas. Toks neįprastas kraštovaizdis, ganėsi kupranugariai.
– Apie šią kelionę kalbate labai teigiamai, bet ar buvo kokių minusų, nusivylimų?
Nerijus: Buvo – Karolina apšaukė vieną pasienietį (juokiasi).
Каролина: Kaip ir minėjau, blogoji Irako pusė yra patikros punktai, kuriuose 10 kartų per dieną užduoda tuos pačius klausimus. Vieną kartą nusukome į keliuką, šalia vyko naftos kasyba. Jie vėl ėmė klausti, kas mes, iš kur esame. Atsisėdo kareivis su automatu į mūsų kemperį ir pasakė važiuoti pas įmonės, kuri išgauna naftą, pamainos vadovą. Ateinu pas jį, o jis net neprisistatęs klausia, kas mes. Aš tada supykau, kad kažkoks eilinis vadybininkas stabdo mums kelionę. Prie ko čia jis iš viso – mes tiesiog pravažiavome pro jo įmonę. Pasakiau, ką galvoju, ir paleido mus. Man tai neigiamas, varginantis bei laiką atimantis dalykas.
– Jau kalbėjote apie tai, kad ši kelionė sugriovė dalį turėtų stereotipų. Galbūt suteikė dar kokių pamokų, pamąstymų?
Nerijus: Supratome, jog reikia pasiimti kuo mažiau daiktų.
Каролина: Taip pat išmokome atviriau priimti žmones. Be to, manau, keliavimas dviese yra tam tikras išbandymas. Reikia supratingumo vienas kito atžvilgiu, palaikymo. Kelionė nebuvo „viskas įskaičiuota“. Mes vienas kitam nenusibodome, bet buvo kartas, kai jaučiausi pavargusi ir apibumbėjau Nerijų, tad likęs vakaras nebuvo toks smagus. Džiaugiuosi, kad tik pusė dienos, o ne pusė kelionės. Reikia jausti vienas kitą, turėti balansą. Jeigu pavargome, geriau sustoti bei pailsėti.
– Kokių turėtumėte patarimų kitiems, kurie taip pat svajoja apie tokią kelionę?
Маршруты для вашего похода
